Ana, Ričmondo rūmai, 1540 m. liepos 13 d.
Pagaliau baigta. Neįtikėtina, bet baigta. Savo parašu patvirtinau prisipažinimą, kad prieš santuoką su karaliumi buvau susižadėjusi ir todėl negalėjau už jo tekėti. Sutikau, kad mano santuoka turi būti nutraukta. Taip ir atsitiko. Štai ką reiškia, kai išteki už Dievo balso, kuris kalba prieš tave. Dievas įspėjo Henriką, kad esu nelaisva. Karalius įspėjo savo tarybą. Ir santuoka nutraukiama, nors jis prisiekė būti mano vyru ir atėjęs į mano lovą bandė — kaip atkakliai jis bandė! — sutvirtinti ją kūniškai. Bet, pasirodo, Viešpats tam sukliudė (ne raganystė, o Dievo ranka), ir Henrikas tiesiog įgyvendino Aukščiausiojo valią.
Karaliaus įsakyta, parašau savo broliui laišką, kad nebesu ištekėjusi ir patenkinta savo dabartine padėtimi. Karaliui mano laiškas nepatinka, todėl gaunu jį perrašyti. Reikės — perrašysiu tuziną kartų. Jeigu mano brolis būtų gynęs mane, kaip priklauso, kaip būtų norėjęs tėvas, to niekada nebūtų įvykę. Bet Viljamas yra pagiežingas niekingas giminaitis, nepuoselėjantis man jokių broliškų jausmų, ir po tėvo mirties likau beglobė. Brolis, vedinas savo ambicijų, pasinaudojo manimi, o vėliau iš pagiežos leido man žlugti. Nors tokiam pirkliui, kaip Henrikas, nebūtų pardavęs net savo arklio, kad nesikankintų.
Karalius įsakė grąžinti vestuvinį žiedą. Paklustu, kaip ir dėl kitų dalykų. Nusiunčiu žiedą kartu su laišku, kuriame išreiškiu viltį, jog papuošalas, kurį jis man dovanojo, bus sulaužytas, nes neturi jokios galios ir vertės. Karalius neperskaitys tuose žodžiuose nei mano pykčio, nei nusivylimo, nes nepažįsta manęs ir apie mane negalvoja. Bet aš esu pikta ir nusivylusi, todėl Henrikas gali atsiimti tą savo vestuvinį žiedą ir vedybų priesaiką, gali tikėti, kad su juo šnekasi Dievas, nes tai yra vienas ir tas pats: fantazija, neturinti jokio realaus pagrindo.
Taigi, viskas baigta.
Ir viskas prasideda mažajai Kitei Hovard.
Linkiu jai džiaugsmo su karaliumi. Būtų sunku įsivaizduoti kitą tokią nevykusią, neteisėtą, kvailą santuoką. Nepavydžiu jai. Netgi širdyje šį vakarą, kai norisi skųstis viskuo, kai galiu Kateriną kaltinti dėl daugelio dalykų, aš jai nepavydžiu. Tik bijau dėl jos, vargšo vaikelio, vargšo kvailo vaikelio.
Aš viena, be draugų, atstumta karaliaus, bet ir jai, Dievas mato, bus taip. Buvau neturtinga ir nuolanki, kai jis mane pasirinko. Ji buvo tokia pat. Buvau įtraukta į dvariškių planą (nors pati to nežinojau), su Kite yra ne kitaip. Kaip ji išsaugos vyrą, kai rūmuose pasirodys nauja gražuolė ir kris karaliui į akį? (O kad jie siųs gražiausias merginas į dvarą, jokių abejonių.) Kai karalių nuvils sveikata ir jis nesugebės pradėti kūdikio, ar jis pripažins tai kaip savo klaidą ir maldaus jos atleidimo? Ne, neprašys. O kai apkaltins Kateriną, kas stos jos ginti? Kai ledi Ročford paklaus, ką ji gali pavadinti savo draugu, ką ji atsakys? Kas bus Katerinos Hovard draugas ir gynėjas, kai karalius atsisuks prieš ją?